Tomis dienomis, kai nejudu, tai jaučiu. Žinoma, būna, kad nenoriu sportuoti - kai bijau vien minties iškeisti sofą į jogos kilimėlį. Tačiau dažniausiai pabundu trokšdama gryno oro ir kilometrų arba pakilios nuotaikos, patirtos spiningo pamokoje. Man patinka mankšta.
Neseniai supratau, kad už savo įprotį (ir aistrą) sportuoti daugiausia turiu dėkoti savo tėvams.
Kai augau, su mama bėgiodavome įvairiomis kilpomis po mūsų mažo miestelio apylinkes. Ilgainiui išmokau jas atmintinai, dažnai jas aplankydavau vienas po ilgų pamokų mokykloje, o vėlesniais metais - keliaudamas namo. Visuose miestuose, kuriuose gyvenau - Niujorke, Betliejuje, Pensilvanijos valstijoje, Bostone, - atvykęs į juos susikurdavau savo bėgimo maršrutus, kuriuos vėl aplankydavau po darbo ar savaitgalio rytais (įskaitant medaus mėnesį Toskanoje).
Tėtis išmokė mane mėtyti futbolo kamuolį, kartu su mumis plaukiojo vandenyne, treniravo mūsų jaunimo futbolo komandas. Vidurinėje mokykloje, kai supratau, kad krepšinis, koordinacija ir greitai besiplečiantys raumenys nėra mano sritis (skaitykite: užsikimšę pirštai), tėvai paskatino mane treniruoti jaunesnės sesers uždarų patalpų futbolo komandą, su draugais įkurti savo uždarų patalpų lauko ledo ritulio lygą. Aš padariau ir viena, ir kita. Man patiko ir viena, ir kita.
Šiandien abu mano tėvai dažnai lankosi sporto salėje. Mes su tėčiu reguliariai vaikštome 4 mylių maršrutu palei Bostono Čarlzo upę, o su mama lankome studijos užsiėmimus.
Pažįstu žmonių, kuriems vaikystėje mankšta buvo daugiau reikalavimas, kurį jiems liepė daryti vien dėl išvaizdos. Turiu kitų draugų, kuriuos tėvai skatino: būti geriausiais, laimėti rungtynes, žaisti I diviziono sporto šaką, varžytis. Tame nėra nieko blogo - arba treniruotis, kad atrodytum tam tikru būdu, arba varžytis. (Kartais norėčiau, kad turėčiau daugiau varžybinės dvasios ar noro *galiausiai* siekti šešių kilogramų krūtinės.) Kiekvienas žmogus turi savo priežastis, kodėl jis juda, ir kiekvienas žmogus yra skirtingas. Be to, tai, kad kažkuo pasižymite ir siekiate tikslų - ir to mokotės nuo mažens - gali padėti stiprinti motyvaciją.
Tačiau taip pat pastebėjau, kad yra ir priešingai: kartais, kai mankšta ir sportas yra susiję su pergalėmis, kai treniruotės yra susijusios su siekimu būti geriausiu, kai sveikatingumas yra susijęs su išorine motyvacija, jis gali prarasti savo žavesį, kai mokyklos struktūros išsisklaido ir ateina suaugusiųjų laikas.
Mano tėvai niekada manęs nevertė mankštintis. Mano mama niekada nekomentavo vidurinės mokyklos ledo ritulio rungtynių rezultato (nors buvo kiekvienose rungtynėse). Ji niekada neminėjo mano pusės maratono laiko (tačiau ji buvo mano pirmojo maratono Bermuduose finišo tiesiojoje). Ji savo pavyzdžiu mane išmokė, kokią galią rytinis bėgimas turi kitoms dešimčiai tavo dienos valandų - ir dešimčiai gyvenimo metų.
Tėtis niekada nesiūlė man sportuoti koledže (bet jis mane vedė susitikti su koledžo treneriais, kai flirtavau su šia idėja). Jis palaikė mane priimant sprendimą, bet ne stūmė jį į priekį. Žaisdamas jis taip pat mane išmokė, kad fizinis pasirengimas ne visada turi būti kažkas, kas vyksta sporto salėje. Kartais užtenka paplaukioti, pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu, ypač jei tau smagu.
Mano brolis koledže žaidžia I diviziono ledo ritulį, sesuo žaidžia futbolo klubą koledže, o aš gyvenu rašydamas apie sveikatą ir fizinę formą. Vestuvių rytą su broliais ir seserimis nuvažiavome į paplūdimį, kur vėliau tą pačią dieną susituokiau, ir kartu nubėgome 2 mylių smėlio ruožą.
Aš nesu tėvas. Ir jokiu būdu nesakau, kad mano tėvai elgėsi teisingai. Bet manau, kad man tai buvo naudinga. Tai, kaip mano tėvai žiūrėjo į kūno rengybą, daro įtaką ir tam, kaip aš kada nors galvoju apie vaikų auklėjimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad esu ištekėjusi už labai konkurencingo buvusio I-ojo diviziono sportininko (štai to konkurencingumo man trūko!). Tačiau įskiepyti vidinę motyvaciją kitam žmogui skamba kaip velniškai sunkus dalykas. Todėl asmeniškai aš negaliu būti dėkingesnis, ypač šiuo metų laiku.
Padėkos dienos rytą bėgu 10 km kalakutų krosą. Tai mano ramybė ir tyla, mano dienos išsilaisvinimas, mano energija prieš beprotišką bėgimą. Mano tėvai nebus prie finišo linijos, bet jie yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl aš būsiu prie starto linijos.
